Keti Gurčiani (Keti Gurchiani, ქეთევან გურჩიანი) yra Tbilisio Iljos valstybinio universiteto antropologijos profesorė. Savo tyrimuose ji susitelkia į miesto antropologiją, kasdienybėje išgyvenamą religijos patirtį bei praktikas, neformalų priešinimąsi ir žmogiškosios bei nežmogiškosios dimensijų persipynimą šiuolaikinio miesto audinyje.
Pradėkime nuo 2024 m. pabaigos. Po parlamento rinkimų Sakartvele prasidėjo protestai. Kokios buvo pagrindinės protestų priežastys ir kas buvo protestuotojai?
Tai buvo savotiška protestų serija, kuri buvo nutraukta, tačiau vėl atsinaujino ir tęsiasi iki šiol. Iš pradžių tai nebuvo itin dideli protestai, o jų priežastis buvo tai, kad manėme, jog rinkimai buvo suklastoti, o mūsų balsai pavogti. Šie protestai buvo įvairialypiai, pavyzdžiui, vyko viešajame transporte. Vis dėlto vyriausybė nusprendė, jog jai pavyko konsoliduoti galią, o situacija yra kontroliuojama. Pirmasis didelis sukrėtimas buvo, kai jie paskelbė, jog šalies prezidentu taps futbolininkas (turimas omenyje Micheilas Kavelašvilis [Mikheil Kavelashvili, მიხეილ ყაველაშვილი] – red. past.), kurio niekas neįsivaizdavo vadovaujant apskritai kam nors, jau nekalbant apie šalį. Be to, jis buvo Užsienio agentų įstatymo iniciatorius. Tų metų pavasarį protestavome prieš šį įstatymą. Iki tol buvome įpratę prie to, kad kuomet masiškai protestuojame, kuomet pavyksta sutelkti dideles minias, mums pavyksta pasiekti pokyčių. Tai esminis mūsų skirtumas nuo Azerbaidžano, nuo Baltarusijos, nuo Rusijos. Buvo labai svarbu tai, kad tikime savo balsu. Taip nutiko 2023 metais – po protestų įstatymo projektas buvo išimtas iš darbotvarkės, tačiau 2024 m. pavasarį šis įstatymas buvo priimtas. Antrasis sukrėtimas buvo, kai premjeras Iraklis Kobachidzė (Irakli Kobakhidze, ირაკლი კობახიძე) 2024 m. lapkričio 28 d. paskelbė, kad dabar mes traukiamės iš derybų su Europos Sąjunga (ES). Netgi tiems, kurie iki tol vis dar tikėjosi, kad valdančioji partija „Sakartvelo svajonė“ yra teisingame kelyje, tai buvo aiškus signalas. Nuo tos dienos, 2024 m. lapkričio 28 d., Sakartvele kasdien vyksta protestai.
Taigi pagrindinės protestų priežastys buvo abejonės rinkimų sąžiningumu, pasipiktinimas paskirtuoju prezidentu, kurį nemaža žmonių dalis laiko nekompetentingu, ir, svarbiausia, nutrauktos derybos dėl stojimo į ES.
Taip. Mums tai buvo geopolitinis pasirinkimas. Nėra taip, kad žmonėms labai rūpi ES biurokratija ar kiti dalykai, bet tai buvo suprasta būtent kaip geopolitinis pasirinkimas.
Kitaip tariant, tai buvo suprasta kaip Sakartvelo geopolitinis nusisukimas nuo Europos. Daugelis komentatorių kaip akivaizdų faktą mini tai, kad „Sakartvelo svajonė“ yra prorusiška partija, ką šis geopolitinis pasirinkimas liudija. Žvelgiant iš Lietuvos, gan sunku suprasti, kaip nutinka, kad prorusiška partija gali laimėti rinkimus šalyje, kurią Rusija užpuolė karine jėga ir laiko užėmusi dalį jos teritorijos. Net ir darant prielaidą, kad rinkimai yra klastojami, nepaneigiama, kad nemaža dalis Sakartvelo gyventojų balsuoja už šią partiją. Kaip tai paaiškinti?
Jie niekuomet nesako esantys prorusiški – pas mus tai nesuveiktų. Daugiausia, ką jie sako, tai, kad Europos Sąjunga yra bloga. Jie nuolat kvestionuojami ir klausinėjami iš visų pusių, kokia yra jų politinė pozicija, tačiau man atrodo, kad žymiai svarbiau žiūrėti ne į tai, ką jie teigia, o į tai, kokie yra konkretūs veiksmai. Jei nutraukiamos derybos dėl stojimo į ES, kurioms įpareigoja mūsų konstitucija, kokia kryptimi iš tiesų eini? Tačiau jie niekada nesakė, kad yra už Rusiją – būdamas atvirai prorusiškas Sakartvele negali būti sėkmingas politikas. Tai iš karto taptų kompromatu.
Užsiminėte apie Agentų įstatymą. Žinome, kad jo idėja ateina iš Rusijos. Gal galėtumėte trumpai nusakyti jo esmę ir kodėl jis toks svarbus?
Taip, šio įstatymo idėja suformuluota panašiai kaip Rusijoje, o jos esmė ta, kad organizacijos, kurių 20 proc. ar daugiau biudžeto sudaro tarptautinių organizacijų skiriamos lėšos, privalo deklaruoti, kad veikia kaip užsienio interesų agentai. Žinoma, šitaip siekiama sudaryti įspūdį, kad tokios organizacijos veikia ne savo šalies labui, o išorės jėgoms. Parinktas terminas – užsienio agentai – yra stigmatizuotas, jis nėra neutralus. Taigi priimtas įstatymas įpareigojo visas tokias organizacijas įsirašyti į Užsienio agentų registrą. Didžioji dalis organizacijų atsisakė tai padaryti, vietoj to pasirinkdamos atsisakyti finansavimo iš tarptautinių organizacijų. Tai gerokai sutrikdė jų darbą. Šis įstatymas taip pat įpareigojo atskleisti respondentų asmeninę informaciją, jei finansavimas vykdomam tyrimui buvo skirtas iš kokio nors tarptautinio fondo ar užsienio nevyriausybinės organizacijos. Mes pradėjome kampaniją „Švietimas yra pavojuje“, kurioje bandėme parodyti, jog šis įstatymas pažeidžia akademinę laisvę ir mokslinių tyrimų laisvę, nes įpareigoja atskleisti informaciją, kuri privalo likti konfidenciali. Vyriausybei pavyko priimti šį įstatymą 2024 m. pavasarį. Nors buvome labai nusivylę, tikėjomės, kad tai vyriausybei buvo likę tik šeši mėnesiai, o tada naujoji vyriausybė šį įstatymą atšauks.
Per rinkimus „Sakartvelo svajonės“ lyderis Bidzina Ivanišvilis (Bidzina Ivanishvili, ბიძინა ივანიშვილი) nepasižymėjo prorusiškais teiginiais, tačiau aiškino, kad Europoje dabar vyrauja liberalusis fašizmas, kad esama globalios karo partijos, kuri nori mus įtraukti į karą. Tokios propagandos buvo labai daug, kas yra nebūdinga Sakartvelui. Buvo sakoma: arba Buča, arba didžiulė katedra Tbilisyje, tuo norint pasakyti, kad ukrainiečiai padarė kažką ne taip, kad nusipelnytų taikaus gyvenimo. Tai buvo tikrai šokiruojanti kampanija. Būtent todėl manėme, kad tai negali tęstis. Viename interviu Ivanišvilis pareiškė, kad Sakartvele nenorime tokių piliečių, kurie pabudę ryte nesididžiuoja, kad yra kartvelai. Tada pagalvojau apie save, kad štai aš dabar, pabudusi ryte, nesididžiuoju. Bet galbūt aš gyvenu čia, nes tai man geriausias variantas, nes galiu juoktis iš visko. Ir juoktis iš visko, įskaitant visas šias tradicijas, nacionalinį pasididžiavimą ir pan., man yra labai svarbu. Gyvenu čia ne todėl, kad beprotiškai didžiuojuosi, tačiau net ir būdamas kritiškas gali būti naudingas.
O tuomet, po rinkimų, kaip jau minėjome, prasidėjo protestai. Vyriausybė atsakė naujais įstatymais – 2025 m. buvo priimtas FARA. FARA (Foreign Agents Registration Act) yra įstatymas, kuris numatė, kad užsienio agentais gali būti ir fiziniai asmenys. Taigi dabar esame tokioje padėtyje, kai kiekvienas iš mūsų yra potencialus nusikaltėlis.
Ar šie įstatymai naudojami malšinant protestus? Kokia valdžios taktika protestuotojų atžvilgiu?
Iš pradžių protestai buvo iš tikrųjų masiniai, juose protestuotojai naudojo fejerverkus, kas sukūrė reginį. Netrukus jie buvo uždrausti, o jėgos struktūros pasitelktos malšinti protestus smurtu. Bandėme įtikinti Sakartvelo visuomeninį transliuotoją parodyti šį smurtą, kad žinia pasklistų. 2024 m. gruodį tai pavyko padaryti. Dabar protestus išskirčiau į tris lygius: valstybės lygiu, institucijų lygiu ir individo lygiu, atitinkamai jie bandomi užgniaužti visuose trijuose lygmenyse. Valstybės lygiu vyksta daug naujų įstatyminių iniciatyvų, kurios riboja žodžio ir išraiškos laisvę. Pavyzdžiui, buvo priimtas taip vadinamas „šaligatvių“ įstatymas, kuris numatė, kad nuo šiol reikia gauti leidimą masiniam susibūrimui ne tik tuo atveju, jei šis gali trukdyti automobilių eismui (kaip buvo anksčiau), bet ir pėsčiųjų eismui. Valdžios institucija, neišduodama leidimo, neprivalo įrodyti, kad tai sutrukdys bent vienam pėsčiajam. Instituciniu lygiu kalbame apie institucijas, kurios turi tarnauti visiems, tačiau iš tikrųjų jos tokios nėra. Tai teismai, visuomeninis transliuotojas ir kitos. Taip pat ir universitetai. Universitetai turėjo tam tikrą autonomiją, tam tikrą finansinę nepriklausomybę. Dabar jos nebėra. Mūsų universitetas, kurio bendruomenė buvo labai balsinga ir aktyvi protestų metu, susilaukė institucinio spaudimo iš vyriausybės. Ir galiausiai individualiu lygiu. Prieš kelias dienas mūsų universiteto studentė buvo sulaikyta už tai, kad dalyvavo protestuose. Skaičiuojama, kad per protestų laikotarpį buvo sulaikyti daugiau nei 3000 protestuotojų, kai kurie iš jų nuteisti už „bandymą nuversti vyriausybę“ ir kali. Taigi veikiama šiais trimis lygmenimis.
Tai valdžios veiksmai. O kokia protestuotojų taktika?
Mes taip pat stengiamės kautis visais trimis lygiais. Individualiai kiekvienas iš mūsų dalyvauja fiziškai, savo kūnais, žygiuodami protesto maršuose, dalyvaudami protesto akcijose. Instituciškai taip pat veikiame. Pavyzdžiui, kaip organizacija Iljos valstybinis universitetas, mes vakar pateikėme apeliaciją Konstituciniam teismui, nes represijos prieš mūsų universitetą yra antikonstitucinės. Taigi darome viską, kas įmanoma. Man asmeniškai visa ši kova yra ne tiek apie geopolitiką, kiek apie neteisingumą, nes tai yra tai, ką galime pakeisti. Mes negalime pakeisti geopolitikos, tačiau galime pakeisti, kaip mes elgiamės tarpusavyje čia, Sakartvele. Pavyzdžiui, kokias institucijas kuriame. Pavyzdžiui, turėtume leisti demokratiją visuose lygmenyse. Turėtume kurti mažesnius demokratiškus vienetus universiteto viduje, tačiau ir pats universitetas turėtų būti demokratiškas. Mums reikalinga aukštos kokybės žiniasklaida, tačiau ji taip pat turi būti demokratinė. Mūsų bičiuliai įsteigė paralelinį visuomeninį transliuotoją, ir mes visuomet jų klausiame: „Kai darote reportažą Tbilisio gatvėse, ar visuomet įtraukiate žmones, kurie jums nepritaria?“ Kaip taikliai pastebėjo Peteris Burgeris, labai lengva netikėti svetima propaganda, tačiau labai sunku netikėti savąja. Taigi man labai svarbus klausimas, kiek mes suvokiame, kad kai viskas baigsis, ne mums individualiai bus spręsti, ar Kobachidzė yra nusikaltėlis. Spręsti turės teismų sistema. O tai reiškia ir tai, kad mes turėsime ja pasitikėti, turėsime tikėti, kad ji veikia. Žmonės kartais sako, kad dabar ne laikas institucijoms, dabar ne tai svarbu, tačiau tą patį visuomet sako ir valdžia, ar ne? Taigi man dabar ši kova taip pat yra ir kova už tai, kad pas mus būtų demokratinės institucijos, kurios veikia, už tai, kad mūsų balsai vis dar galėtų kažką pasiekti.
Ačiū už pokalbį.
